Galiu lažintis, kad prieš 2024 metų Seimo rinkimus Lietuvos visuomenei bus bandoma atgaivinti branduolinės energetikos Lietuvoje idėją, taip bandant mobilizuoti dalį rinkėjų, kurie ir šiandien vis dar galvoja, kad 2012 metų referendume visuomenė, balsavusi prieš Visagino AE statybą, suklydo.
Energetikos ministras jau net neslepia, kad planuoja į kitais metais pradedamą rengti naująją Lietuvos energetikos strategiją įtraukti planą po 2035 metų Lietuvoje statyti „naujausio tipo mažus modulinius branduolinius reaktorius“.
Tikiu tuo, kad ministras visiškai nuoširdžiai tame planavime nemato nieko blogo, nepaisant, kad Pasaulyje kol kas nėra nei vieno tokio tipo komercinio reaktoriaus ir visiškai neaišku kada tokie reaktoriai bus pasiūlyti rinkoje ir kokia bus jų kaina, efektyvumas, patikimumas bei kiti parametrai. . Ir matyt nemato loginės priešpriešos su savo paties deklaruojamu planu „iki 2030 m. daugiau kaip 93 proc. Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų gaminti iš vėjo ir saulės energijos“.
Ir gal būt nėra iki galo įtikintas, kad Lietuvos sąlygos tikrai pigiai ir valstybės paramos nereikalaujančiai atsinaujinančiai energetikai vystyti yra vienos geriausių visoje Europos Sąjungoje, o jei mes jau dabar vėjo ir saulės elektrinių būtume pastatę tiek, kad jų tankis (kW, tenkantys vienam kvadratiniam kilometrui šalies teritorijos) atitiktų dabartinę padėtį Belgijoje, tokiu atveju jau dabar tose saulės ir vėjo elektrinėse gamintume keturis (!) kartus daugiau elektros, nei šiuo metu suvartojame.
Ir tikiu, kad ministras, kalbėdamas apie tai, kad tokie moduliniai branduoliniai reaktoriai yra labai reikalingi tuo metu, kai nešviečia saulė ir nepučia vėjas, nekelia sau klausimų kur mes dėsim tuose reaktoriuose pagamintą elektrą likusius 2/3 laiko, kai saulė šviečia, vėjas pučia, o elektros vėjo ir saulės elektrinės gamins daugiau, nei Lietuva elektros suvartoja ir gali eksportuoti (hibridinės elektrinės, susidedančios iš vėjo ir saulės elektrinių bei elektros kaupimo baterijų metinis galios išnaudojimo koeficientas siekia nuo 60% iki 75%)
Aš ir pats dažnu atveju manau, kad diskutuoti demokratinėje visuomenėje galima apie bet ką, net apie labiausiai kontraversiškas idėjas.
Tačiau šį kartą noriu pabrėžti, kad net diskusija apie galimą branduolinių reaktorių statybą Lietuvoje ateityje yra žalinga – ji kenkia Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiui.
Visų pirma – dėl to, kad tokie planai „gal būt“ statyti branduolinius reaktorius „kada nors“ tai jau yra „de facto“ atsisakymas nuo strateginio Lietuvos siekio – 100 proc. apsirūpinimo energija iš atsinaujinančių išteklių. Siekio, užfiksuoto tiek 2018 metų Lietuvos nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, tiek dabartinės Vyriausybės tiksluose.
Pats strateginio siekio atsisakymas savo ruožtu irgi sukelia pasekmes. Bet koks delsimas, kalbant apie atsinaujinančios energetikos plėtros reguliavimo gerinimą, tampa pateisinamu.
Pavyzdžiui 2022 metais daugiau nei pusmečiui sustabdytas plėtros leidimų išdavimas visoms saulės elektrinėms, jungiamoms prie perdavimo tinklo, įstatymu be jokio aptarimo su socialiniais partneriais įvedus „2 GW kvotą“. Tai tikrai atrodo, kaip labai didelė Energetikos ministro klaida, jei mes siekiam šiuo metu išsikelto tikslo pasigaminti daugiau elektros vėjo ir saulės elektrinėse, nei Lietuva suvartoja. Tačiau jau atsiranda galimybė pasiteisinti, jei mes vis dėl to imam kalbėti apie tai, kad dar egzistuoja ir alternatyva – mažieji „naujausio tipo“ moduliniai reaktoriai. Ir tikėtina, kad vėjo ir saulės elektrinių plėtra ateityje gali būti lėtinama netgi specialiai, „paliekant vietos“ kol kas dar nesukurtiems, bet planuojamiems branduoliniams reaktoriams. O tuo tarpu bent jau iki 2035 metų, o gal ir dar ilgesniam laikui, išlaikant priklausomybę nuo importuojamos energijos
Jau net nekalbant, kad ministerija, kuriai tikrai trūksta žmogiškųjų išteklių visai eilei „degančių“ problemų spręsti, neturėtų švaistyti laiko ir koncentracijos diskusijoms apie technologijas, kurios dar nėra sukurtos. .
Galimybę, kad verslas be valstybės paramos ir pagalbos ar tiesioginio dalyvavimo projekte, pats savo lėšomis Lietuvoje statytų mažą modulinį branduolinį reaktorių tam, kad galėtų dirbti trečdalį metų laiko, aš vertinu artimu 0 proc.
Bet pati branduolinių reaktorių statybos idėja tampa lyg kokia „šmėkla“, kai net nieko nestatant, yra stabdomi realūs konkretūs vėjo, saulės, hibridinių elektrinių statybos projektai, o energijos importas į Lietuvą nebemažėja.
Šiuo metu, kai jau nebeišeina kalbėti apie dujas, kaip „pereinamo laikotarpio kurą“, Europoje nėra „geresnės“ (geriau stabdančios) politinės alternatyvos energetinės nepriklausomybės sparčiam didinimui, kaip ilgam įsėsti į kiek įmanoma pasyvesnę poziciją „mes svarstome branduolinės energetikos perspektyvas“ . Tą mes matome vykstant jau ne vienoje ES valstybėje.
Ir jei mes toliau gaišim laiką ir Lietuvoje per ateinančius porą metų investuotojai nepradės statyti tiek vėjo ir saulės elektrinių, kurių užtektų pagaminti daugiau elektros energijos, nei esantis Lietuvos elektros energijos poreikis , esu tikras, kad grįšim prie ilgų ir nerezultatyvių diskusijų apie tai, kokie ateityje bus sukurti moduliniai branduoliniai reaktoriai ir ar mums jų reikia būsimoje Lietuvos Energetinėje strategijoje, ar ne.
Tai yra – grįšim į 2011-2015 metus. Sukurdami pačią priežastį, dėl kurios dabar elektros į Lietuvą importuojame daugiau, nei importavome 2010 metais, kai išvaistėm krūvą išteklių diskusijoms apie branduolinę elektrinę vietoje to, kad sukurtume tinkamą investicinę aplinką investicijoms į energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių, energijos efektyvumo didinimą ir tinklo infrastruktūros plėtrą.
Ar tai ne per didelė kaina tik tam, kad dalis politikų galėtų mobilizuoti savo rinkėjus prieš rinkimus, siekiant laimėti keliais procentais daugiau balsų?
LT 
EN